Yellow Tea© by Fisana

Перейти к содержимому


Фотография

Dichotomijos


  • Авторизуйтесь для ответа в теме
Сообщений в теме: 3

#1 Надя

Надя

    Корифей

  • 389 сообщений

Отправлено 11 Декабрь 2006 - 12:26

Dichotomijos

K. G. Jungas savo darbe „Psichologiniai tipai“ žymėjo, kad psichinės funkcijos sudaro priešingybių poras; kai viena iš jų dominuoja sąmonėje, ji pilnai išstumia kitą. Tokiu būdu, Jungas supriešindavo mąstymą ir jausmą, jutimą ir intuiciją. Priklausomai nuo to, kokias savybes turi vedančioji funkcija jis dar suskirstė tipus į racionalius ir iracionalius, o taip pat į ekstravertinius ir intravertinius.

Pagal tokį suskirstymą gaunasi keturios požymių poros, iš kurių kiekvienas pilnai išstumia kitą – dichotomijos.
Šios priešingybės sudaro ne skales (palaipsnis perėjimas nuo vienos link kitos), bet polius, tai yra, įmanomas tik pasirinkimas arba - arba, žmogus gali būti tik logiku arba etiku, sensoriku arba intuitu, jokių pereinamųjų formų neegzistuoja. Šios dichotomijos sudaro tipą, tai yra, tam kad gautume kokį nors konkretų psichotipą, mes turime apsispręsti su kiekviena dichotomija.

Sensorika - intuicija
Laikas (intuicija) ir erdvė (sensorika) yra supriešinami, kaip dvi priešingos vis tos pačios materialios dalelės savybės. Imama paprasta jos savybė užimti ir neužimti tam tikrą erdvės tašką skirtingais laiko momentais. Labai panašu į materiją-energiją. Erdvė šiuo atveju nekintamas dichotomijos polius, laikas – kintamasis.

Dalelė gali kažkokio laiko tarpo bėgyje (savo egzistavimo momentų sumos) užimti tam tikrą tašką erdvėje. Tai bus jos gyvenimo šitame taške laikas. Ji šiame taške „yra“. Paskui ji iš šio taško pereis į kitą. Nesvarbu, į kokį, arba suskils. Tiesiog ankstesniame taške jos nebebus. Nuo šio momento dalelė šiame taške „ne-esti“.

Gaunasi dichotomija: „esumas“ – „ne-esumas“ dalelės erdvės taške skirtingais laiko momentais. Už „esumą“ atsako erdvė; jeigu nebūtų laiko, visos dalelės visada būtų viename erdvės taške, t.y. tarp jų nebūtų tarpų, ir, kaip pasekmė, pati erdvė neegzistuotų. Nebūtų tęstinumo tarp taškų. Bet erdvė supriešinama su kitu poliumi, laiku, kuris suteikia dalelėms egzistavimo kiekviename taške pradžią ir pabaigą. Laikas sutveria dalelėms „ne-esumą“.

Tokiu būdu erdvė ir laikas pilnai atitikdami savo priešingų polių vaidmenis kovoja už priešingas dalelės savybes: erdvė siekia palikti ją kiek įmanoma ilgiau (idealiai visam laikui) ten, kur ji yra dabar, o laikas pastoviai keičia jos padėtį. Gaunasi klasikinės priešingybių vienybė ir kova.

Tas puikiai derinasi su tipais: sensorikas siekia gauti viską ir iš karto, čia ir dabar, jam neegzistuoja joks nuoseklumas, visi daiktai „yra“. Intuitui daiktai gali būti, o gali ir nebūti, jis gali paskirstyti savo veiksmus laike.

Intuitai geba nusakyti įvykio atėjimo momentą arba optimalų momentą veiksmui „ne kodėl“, šiaip sau, todėl kad jaučia laiko tėkmę. O sensorikai negali. Jie apskaičiuoja laiko tarpus pagal šablonus (o jeigu tinkamo šablono nėra, suklysta), nors išoriškai ir vienas ir kitas gali atrodyti panašiai. Iš esmės, jeigu atidžiai stebėti, sensorikai, netgi tiksliai apskaičiavę laiką, vis vien arba pavėluos (pvz. Štirlicas) arba paskubės (Žukovas). Tas išoriškai nėra labai pastebima, nes sensorikų momento pasirinkimas labai ryškiai matosi iš jo veiksmų. Pasirinko momentą (nesvarbu, anksti ar vėlu) ir padarė, ką nusprendė. Momentas-veiksmas, trumpa jungtis. O intuitas, jeigu pasirinko momentą, dar nereiškia, kad jis padarys tą, ko reikia tuo momentu, nes laiku įtempti sensoriką greitam veiksmui atitinkamai momentui intuitui lengva ne visada, pagal principą „štai dabar pats momentas tam kad..., bet....“ Ir jis gali nepadaryti reikiamo tinkamu momentu, o paskui nepadarys šito todėl, kad tinkamas momentas jau praėjo. Momentas-laukimas-veiksmas, ilga jungtis. Iš čia tariamasis intuitų „stabdiškumas“ (praleido momentą) arba bruzdumas (bijo, kad negalės padaryti to, ką sumanė, kai tinkamas momentas artėja) ir sensorikų praktiškumas.

Kitais žodžiais, sensorikai greitai ir kūrybiškai veikia, bet dažnai ne laiku. Intuitai tiksliai žino, kada, bet ne visada padaro tą, ko reikia. Rezultate ( labai-labai apibendrinus) gaunasi, kad nesavalaikiai sensorikų veiksmai praktikoje visumoje rezultatyvesni, negu savalaikis intuitų neveiklumas, nes sensorikų pataikymai visgi dažnesni esant atitinkamai disciplinai.

Sensorikas visada kontroliuoja daug erdvės taškų aplinkui, yra „čia ir dabar“ esamuoju laiku, todėl jie žymiai geriau už intuitus jaučia aplinkinę erdvę, kurią suvokia savo jutimo organais, kiek ji komfortabili ar nekomfortabili, „kiečiau“ įsitvirtinę joje, suvokia savo ir kitų erdvės ribas, užima ir išlaiko. Geriau suvokia savo fizinę būklę. Sensoriko mąstymas konkretesnis, jis atsispiria nuo to, kas egzistuoja vienareikšmiškai. Sensorikai praktiškesni už intuitus, kas gerai matosi kasdieniniame gyvenime ir buityje, jiems yra daug lengviau palaikyti tvarką ir švarą namuose, rūpintis savo ir kitų savijauta.

Intuitai atvirkščiai, blogiau atseka savo erdvę, jiems sudėtingiau ją apginti, jie gali turėti problemų su komforto palaikymu, tas viskas reikalauja iš jų didelių pastangų. Užtat jie daug geriau nustato taškus esančius ten tada, be sąryšio su erdve, todėl jie daug geriau operuoja abstrakčiomis idėjomis, kuria teorijas, gali nusakyti įvykių vystymosi kelius, prie ko prives vieni ar kiti pokyčiai. Atranda daiktų ir reiškinių esmę, kuria hipotezes ir prielaidas. Turi turtingą vaizduotę, kurios pagalba gali lengvai nusikelti į ateitį ar praeitį, įsivaizduoti tolimus nuo realybės reiškinius.

Sensorikai
Pojūčiai
Konkretumas
Valda
Praktiškumas
„Čia ir dabar“
Galutinis rezultatas

Intuitai
Vaizdiniai
Vaizduotė
Supratimas
Teoriškumas
„Ten ir tada“
Proceso etapai

#2 Надя

Надя

    Корифей

  • 389 сообщений

Отправлено 11 Декабрь 2006 - 13:48

Logika - etika

Ši dichotomija remiasi materijos savybių (logika) ir jos judėjimo (etika) supriešinimu. Norėdami apžiūrėti kokią nors materialią dalelę turime ją užfiksuoti erdvėje savo atžvilgiu – sustabdyti jos judėjimą, logikas nuolat tuo ir užsiima, jis sustabdo daleles, nes jo dėmesys prikaltas prie materijos, etikas gi orientuotas į patį materijos judėjimą ir įvairių objekto energijų santykį, jam atvirkščiai, kuo daugiau judėjimo aplinkui tuo yra geriau. Gyvenime etikas stengiasi perduoti savo energiją (emocijas) kitiems, prisiderinti prie kito žmogaus bangos, nustatyti santykius, logikas gi stengiasi viską sustabdyti savo atžvilgiu tam, kad galėtų pasverti, pamatuoti, sudėlioti po lentynėles. Gaunasi du poliai – judėjimas ir sustojimas. Tarp jų neįmanomas kompromisas. Etikas visada sakys: „Nu ko gi tu toks vangus, pajausk, išsijudink, pajudėk iš vietos (pagreitėk)!“ Logikas gi visada pasakys: „Stop! Sustok! Pagalvok, pasverk, įvertink jėgų (daiktų, idėjų) išsidėstymą!“

Etikų reakcijos laisvesnės ir mažiau suvaržytos, todėl jie gali sau leisti reaguoti, nesusimąstydami apie jausmų išraiškos formą. Etiko emocijos ir santykiai visada matosi ir visada atitinka situaciją: etikas juokiasi lygiai tiek, kiek reikia, išreikš užuojautą tiek, kiek yra būtina. Jeigu etikas suklydo, jis labai greitai pasitaisys ir parinks reikalingą šiai situacijai emociją.

Logikas visada orientuotas į objektyvius dėsnius ir priežasties-pasekmės ryšius, gyvena materialių objektų ir besielių daiktų pasaulyje. Jam sunku susigaudyti kitų žmonių jausmuose ir emocijose.


Logikai
Protas
Mąstymas
Samprotavimas
Objektyvumas
Sudėlioti į lentynėles

Etikai
Jausmai
Santykiai
Pergyvenimai
Subjektyvumas
„Gerai – blogai“
„Humaniška – nehumaniška“

#3 Надя

Надя

    Корифей

  • 389 сообщений

Отправлено 11 Декабрь 2006 - 13:49

Ekstraversija – intraversija:

ekstravertinės funkcijos: Изображение Изображение Изображение Изображение
intravertinės funkcijos: Изображение Изображение Изображение Изображение

Tokiu būdu, išeinant iš aspektų, ekstravertų aktyvumo taikinys – tai absoliutūs aspektai, t.y. patys objektai. Intravertų atvirkščiai, dėmesys nukreiptas į santykinius aspektus – santykį su objektu (subjektu) ir santykius (ryšius) tarp jų.

„Pirmas (ekstravertas) orientuojasi pagal išorinių veiksnių duomenis; o kitas (intravertas) išlaiko savo ypatingą požiūrį, kurį įterpia tarp jų ir objektyvių duomenų. Ir jeigu orientavimasis pagal objektą ir objektyvius duomenis dominuoja tiek, kad dažniausiai svarbiausi sprendimai ir veiksmai yra apsprendžiami ne subjektyvia pažiūra, bet objektyviom aplinkybėm, mes kalbame apie ekstravertinę poliarizaciją.“
„Tada kai ekstravertinis tipas visada suteikia pirmenybę tam, kas ateina nuo objekto, intravertinis remiasi tuo, ką įneša į konsteliaciją (tarpusavio išsidėstymą) nuo savęs išorinis įspūdis subjekte“

(K. G. Jungas „Psichologiniai tipai“)

Atsižvelgus į informacinės srovės intensyvumą, ekstravertas daugiau informacijos išduoda, o intravertas daugiau priima.

Ekstravertai
Plitimas į išorę
Išorinė raiška
Kitų priderinimas prie savęs

Intravertai
Susikoncentravimas viduje
Vidiniai pergyvenimai
Prisiderinimas prie kitų

#4 Надя

Надя

    Корифей

  • 389 сообщений

Отправлено 12 Декабрь 2006 - 13:31

Racionalumas - iracionalumas

racionalios funkcijos: Изображение Изображение Изображение Изображение
iracionalios funkcijos: Изображение Изображение Изображение Изображение

„Mąstymas (žr.) ir jausmas (žr.) yra funkcijos racionalios, nes pagrindinį poveikį joms sudaro pamąstymo, refleksijos momentas. Šios funkcijos maksimaliai pilnai atlieka savo paskirtį esant maksimaliam suderinamumui su sveiko proto dėsniais. Iracionalios funkcijos yra tos, kurių paskirtis yra grynas suvokimas; tokios yra intuicija ir jutimas, nes jos, tam kad pasiektų pilnutinio viso kas vyksta suvokimo turi kiek įmanoma daugiau atsiriboti nuo visko racionalaus, nes racionalumas apsprendžia visko iracionalaus išbraukimą“.
(K. G. Jungas, šaltinis www.psycho.dtn.ru)

Racionalaus/iracionalaus skirtumo klausimas – tai aspektų, psichinių funkcijų ir proto tarpusavio poveikio klausimas.

Pora logika – etika turį esminį skirtumą nuo sensorikos – intuicijos. Logika – tai psichinė funkcija, leidžianti suvokti materiją. Materija – tai sugrupuotos dalelės, o tai reiškia, kad jos apjungtos į sistemą.

Sistema – 1. Struktūra, t.y. dėsningai išsidėsčiusių ir funkcionuojančių dalių visuma.

Būtent ši dalelių sistema ir suvokiama protu, kaip materija. Tam kad kažką suvokti, reikia pačiam būti panašiu į tą, ką tu suvoki (pagrindinis suvokimo dėsnis). Taip mes gauname proto prigimties ir materijos analogiją. Jie abu SISTEMINGI. T.y. sudaryti iš dalelių, sujungtų ryšiais. Dėl šios priežasties protas gali suvokti materiją ir jos savybes. Tai ir yra racionalumas, arba sistemingumas jų abiejų – proto ir materijos panašumas. Protas materialus, materija protinga ta prasme, kad jie abu sudaryti panašiu būdu. Mūsų protas sudarytas tuo pačiu principu, kaip ir materija. Racionalumas ne visai teisingas žodis, sistemingumas tiksliau. Bet racionalumas nusistovėjęs, taigi tegul būna racionalumas.

Toliau. Etika – tai psichinė funkcija, leidžianti suvokti materijos judėjimą, tai yra suvokti pokyčius sistemoje, tam kad suvokti judėjimą sistemoje.

Dabar pora intuicija-sensorika. Iš esmės jos nesistemingos, nes nedalijamos į dalis. Erdvę ir laiką pačius savaime neįmanoma padalinti į dalis. Skirtingai nuo materijos ir energijos. Todėl erdvė ir laikas nematerialūs, t.y. nesistemingi, ir reiškia, negali būti suvokiami sisteminiu protu. Jų suvokimas vyksta už proto ribų. Ir mechanizmas, juos suvokiantis, turi turėti tą pačią savybę – nedalinamumą į dalis, todėl protas, priderintas intuicijos – sensorikos suvokimui suvokia jas nesistematingai – iracionaliai.

Pagal elgesį:
Racionalai stengiasi priimti sprendimą kiek įmanoma greičiau. O iracionalai tempia galutinio sprendimo priėmimo momentą, be pabaigos rinkdami papildomą informaciją. Racionalui žymiai lengviau kam nors pasiryžti, negu iracionalui, užtat pastarajam daug geriau sekasi informacijos tam sprendimui priimti surinkimas. Šiuo atžvilgiu galima suskirstyti bet kokio sprendimo priėmimo procesą į 2 etapus:
1 etapas: sprendimo paruošimas – informacijos jo priėmimui surinkimas, įvairių variantų atidirbimas, jų apsvarstymas, įvertinimas iš įvairių pusių. Čia stiprūs iracionalai.
2 etapas: sprendimo priėmimas ir realizavimas – iš daugelio alternatyvų vienos - vienintelės pasirinkimas, suteikimas jai tolimųjų veiksmų plano vaidmens ir jos laikymasis ateityje. Čia stiprūs racionalai.

Todėl derėtų suformuluoti tokį klausimą šiai dichotomijai:
„kaip jūs paruošiate ir priimate sprendimą, ir ką su juo darote paskui?“

Racionalai pasižymi didesniu stabilumu, jie visada turi paruoštų sprendimų rinkinį, kurių laikosi; taip pat tas pasireiškia jų nuolatiniame savo veiksmų planavime, t.y. jie turi jau iš anksto paruoštus sprendimus, kaip jie pasielgs toj ar kitoj situacijoj. Paprastai visada turi stabilų darbingumą, nepriklausomai nuo savo nuotaikos.

Iracionalams daugiau patinka neapibrėžtumas, nemėgsta kai viskas yra iš anksto žinoma, jie stengiasi palikti sau pasirinkimo galimybę ir iki paskutinio momento gali nežinoti, ką jie darys toj ar kitoj situacijoj. Iracionalų darbingumas priklauso nuo jų nuotaikos ir noro, todėl jis nuolat svyruoja.

Racionalai
(sprendžiantieji)
Suplanavimas
Stabilumas
Nuoseklumas
"Nuspęsti kiek įmanoma greičiau"

Iracionalai
(suvokiantieji)
Spontaniškumas
Situatyvumas
Permainingumas
Pokyliai - atoslūgiai
"Surasti (pasirinkti) geriausią sprendimą"




Количество пользователей, читающих эту тему: 1

0 пользователей, 1 гостей, 0 скрытых пользователей

Copyright © 2018 Школа Физиогномической Соционики